„ŽVILGSNIS PRO SAVO LANGĄ“. Refleksijos po meno terapijos seminaro

2014-09-12

Anos Morou Lindberg žodžiais kalbant, mūsų gyvenime taip maža laisvų per parą valandų arba tuščių kambarių, kur galėtume stovėti sau vieni ir atrasti save. Per daug veiklos ir žmonių, ir daiktų, ir asmenybių. Mūsų gyvenimai užgriozdinti ne vien smulkmenomis, bet ir svarbiais dalykais. To ,,turto“ dažnai būna net per daug…

2008 m. vasario 14–17 dienomis psichologai, psichoterapeutai, pedagogai, psichologijos fakultetų studentai psichologų grupės ,,Psichėja“ (organizatorės Andželika Šalkinair Alicija Eiliakas) buvo kviečiami į praktinį meno terapijos seminarą, kurio vedėja – žymi Rusijos meno terapeutė Tatjana Kološina – psichologijos mokslų daktarė, Maskvos Psichoterapijos ir klinikinės psichologijos instituto klinikinės katedros docentė, meno terapijos, kūno terapijos, biosintezės bei psichosintezės sričių specialistė.

Meno terapija, pasak T. Kološinos, gyvuoja nuo pat žmonijos pradžios: žmonės nuo seniausių laikų šiaip sau nei piešė, nei dainavo, nei šoko – visa tai buvo daroma tikslingai, turėjo prasmę. Tik dabar šita veikla įvardyta meno terapijos plačiąja šio žodžio prasme terminu.

Meno terapijos procesas – tai tarsi kelias į Vaikystę, kur mes, irzlūs, pavargę, išgyvenantys nesuvokiamą baimę, kaltę, nerimą, nepasitenkinimą, vėl pasijaučiame esą mylimi, globojami, be baimės galintys bandyti, klysti, nežinoti, nemokėti, galį netrukdomai mėgautis stebėtinai džiaugsmingu savo buvimu.

Iš esmės meno terapija siejasi su kūrybingumo ugdymu. Todėl, T. Kološinos aiškinimu, meno terapiją pirmiausiai reikia 2 seminar, Koloshina 028suvokti ne kaip gydymą, o kaip kūrybinių galių žadinimą. Būtent kūrybinis procesas traktuojamas kaip asmenybės visumos atstatymas.

Neretai patys nesuprantame, kas mumyse dedasi. Tokiu atveju T. Kološina pataria atverti ,,langą“ ir pažiūrėti į tai, kas neramina – į savo vidinių resursų galias, į širdies peizažą, į savo jėgas, į rojų, į pragarą, į savo namus. Atidžiai įsižiūrėti į savo vidinį pasaulį. Mat, ,,giliai žmoguje, kur nepasiekia skausmas, kur nepasiekia visa gyvenimo erzelynė, yra neaprėpiama ir didinga ramybė – beribis rimties okeanas, kurio niekas negali sudrumsti; pačią prigimtį nustelbianti ramybė, kurios net ,,neįmanoma suvokti“. Ramybė, kurios mes aistringai ilgimės materialiame pasaulyje, galiausiai ją atrandame savyje“ (R. M. Bucke).

Jei norime išvalyti savo aptemdytas mintis, išlaisvinti savo jausmus, galime pasitelkti emocinės būsenos piešimą, sinkveino kūrimą, kas padeda aiškiau suvokti ir išreikšti savo išgyvenimus, tarsi kitomis akimis pažvelgti į slegiančias gyvenimiškas problemas ir situacijas, o kartu suvokti galimus tų problemų sprendimo būdus.

Kitas savo vidinio pasaulio įžvalgos metodas – tai mitinio personažo piešimas. Jis ,,parodo“ aktyviausią vidinį resursą. Tuo Moralite žanretarpu pokalbio piešiniu, arba ,,Dialogo“, tikslas – ieškoti bendros kalbos su šalia esančiu žmogumi ne verbaline forma. Taip tarsi puoselėjamas gebėjimas be žodžių suprasti kitą. O štai ,,Metaforinis autoportretas“ ne vienam gali padėti atsakyti į klausimą ,,Kodėl aš taip dabar elgiuosi?“ Pasak T. Kološinos, ,,Metaforinis autoportretas“ – tai labai efektyvi diagnostinė ir terapinė metodika, parengta pagal psichoanalizės teoriją apie vaiko vystymosi sensityvinius laikotarpius: piešiniai padeda suprasti jų pasekmes, netgi vystymosi psichologines traumas, o kartu ir tarsi sufleruoja, kaip galima būtų pagelbėti (tiek suaugusiajam, tiek vaikui) įveikti tas traumas, neištraukiant jų iš pasąmonės, vėl nežeidžiant paties žmogaus.

Tai tik dalis to, ką teko patirti minėtame meno terapijos seminare. Kaip pastebėjo seminaro dalyviai, daugelis T. Kološinos taikomų metodikų yra autorinės, dėl to – unikalios, o pati lektorė be galo patraukli savo plačia erudicija. Jos dėstymas imponuoja aiškiu ir gyvu medžiagos perteikimu, nevengiama teorinių dalykų iliustruoti praktinės patirties pavyzdžiais, itin įdomios ir turiningos pratybos, kuriose būtent stengtasi ne tik pažinti aplinkinį pasaulį ir save jame, bet kartu ir mokytasi, kaip padėti kitiems. Seminaro dalyviams sprendžiant bet kokią psichologinę problemą ar analizuojant ,,nesutarimo“ su savuoju situaciją, seminaro vedėja pateikdavo gausybę įvairiausių pavyzdžių iš ilgametės savo praktinio darbo patirties. Suvokiau: viena yra skaityti teorinę medžiagą, net ir pačių geriausių meno terapeutų rašytą, o visai kita – betarpiškai bendrauti su patyrusia specialiste, klausti patarimo, aiškintis, kol viskas tampa suprantama.

Nors mano pačios psichologijos išmanymas beveik apsiriboja bendriausiomis šio mokslo žiniomis, tačiau būdama tarp kompetentingų psichologinės srities specialistų nesijaučiau ,,sėdinti ne savo rogėse“, atvirkščiai – saugioje, jaukioje, geranoriškoje aplinkoje įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, tikėjimo, kad meno terapijos taikymo galimybių pedagoginio ugdymo procese ieškojimas išties yra svarbus dalykas, rūpinantis vaiko, kaip asmenybės, augimu, jo kūrybinių galių at(si)skleidimu. Todėl labai norėtųsi padrąsinti vaikystės pedagogika besidominčius edukologus, praktinį darbą dirbančius pedagogus ir pakviesti juos prisijungti prie mūsų kitame T. Kološinos vedamame meno terapijos seminare, kurį psichologų grupė ,,Psichėja“ planuoja š. m. balandžio 17–21 dienomis.

Kruopų mandalaSeminaras bus skiriamas terapinėms pasakų išgalėms atskleisti. Juk pasakos kurtos senovėje ne šiaip sau laikui ,,užmušti“/praleisti, o turint svarių intencijų – perduoti sukauptą dvasinį patyrimą ateinančioms kartoms, kad šios nesiblaškytų pasimetusios gyvenime, o mokytųsi susikoncentruoti į savo vidinį pasaulį, pratintųsi empatiškai suvokti šalia esantįjį, skleistų gėrį aplink save.

Doc. dr. Nijolė Bražienė

Šiaulių universitetas