„Kiekvienas gyvenime turi savo užduotį“ . Straipsnis žurnale „GERAS“

2014-11-11
„Nuėjau netrumpą kelią, išbandžiau daugelį terapijų ir dvasinių praktikų, mokiausi leisti sau jausti dabartį.  Ką atradau? Pasirodo, būdami dabarties akimirkoje atrandame ramybę“, – sako ne tik ramybę, bet ir sveikatą, harmoniją, gyvenimo džiaugsmą daugeliui žmonių padedanti atrasti psichologijos studijos „Menas būti“ vadovė Alicija Eiliakas.  
Meno terapija vis plačiau skinasi kelią į mūsų kasdienybę.

Kada jūs susidomėjote meno terapijos programomis?
Meno terapija susidomėjau dar studijuodama psichologiją Maskvoje. Rusijoje meno terapijai visada buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Dalyvavau daugelyje mokymo programų, vėliau jau Lietuvoje su kolege organizavome meno terapijos mokymo programą, trunkančią kelerius metus, kvietėme geriausius Rusijos dėstytojus. Programoje – dailės, dramos, pasakų terapijos.  Atskirą laiką skyrėme giliam darbui su mandalomis. Vėliau pas žymų specialistą Aleksandrą Giršoną mokiausi šokio terapijos, pas Doną Conreaux ir Tomą Čartoryskį – garso terapijos, kuri tapo mano aistra. Tačiau pabaigusi kursą netapau specialiste, kursai tėra kelio pradžia. Vėliau seka kitos galimybės ir žmonės, kurie tave veda pasirinktu keliu. Atsirenki tai, kas yra tavo, mokaisi iš savo kolegų, netgi klientų. Tikiu, kad kiekvienas esame vienas kitam Mokytojas, tik reikia matyti ir girdėti, jausti ir priimti patyrimus.
    Ala beben jesien-001 Kaip veikia meno terapija?
Kai apie terapiją kalbame kaip apie meninę išraišką, neturime tikslo sukurti meno kūrinį, – per kūrybą siekiame geriau pažinti save.  Kiekviena meno terapijos kryptis veda mus į savo vidų, švelniai apeidama “gynybinius mechanizmus”, iš tamsiausių sielos gelmių pakelia nuslopintus jausmus ir emocijas. Visa tai patiriame šokdami, grodami, dainuodami, piešdami… Mes susijungiame su ta savo dalimi, kurią kažkada nustūmėme, nes tada mūsų patyrimas buvo mums sunkus ir vertinome jį kaip neigiamą. Mes dažnai blokuojame savo išgyvenimus ir jie kaupiasi organizme kaip emociniai blokai, sukeldami įtampas, baimes, nerimą, neurozes, o vėliau visa tai virsta ligomis. Vienintelis kelias juos “paleisti” – vėl padaryti juos gyvus ir iškvėpuoti. Kai blokuojame savyje tokius jausmus, kaip antai, pyktį, liūdesį, baimę, mes taip pat blokuojame ir džiaugsmą, meilę… O tikrai “gyvi” jaučiamės tada, kai leidžiame sau jausti visas emocijas. Psichiškai sveiki jaučiamės tada, kai “neįstringame” depresijoje, liūdesyje, tačiau sugebame šias emocijas jausti, kai mums to reikia. Garso terapijos užsiėmimų metu mes grojame arba dainuojame liūdesį, paskui persijungiame į džiaugsmingus ritmus. Mes šokame baimę, o paskui – drąsą. Tai ne tik naudinga, bet ir labai smagu! Susijungimas su “neigiamomis” emocijomis meno terapijoje nėra grįžimas į neigiamą patyrimą – tai meninė tų emocijų išraiška. Ji nėra traumuojanti ir sunki. Tai kaip kūrybinis procesas, kaip gyvenimas…. Laikui bėgant imi suvokti, kad jausti liūdesį nėra blogai. Jei tų jausmų mes nevertiname neigiamai, suvokiame, kad jie tėra energija, patyrimas. Skausmas, kaip žinoma, kyla nepriimant tų jausmų.
Kas jums leidžia patirti gyvenimo pilnatvę?
Apie tai kalbamės su klientais ir mokiniais, dalijuosi sava patirtimi. Atsimenu gana ilgą gyvenimo tarpsnį, kai gyvenau tarsi sapne. Vėliau supratau visą laiką viena koja stovinti praeityje, o kita – ateityje. Žiūrėdama kelionių nuotraukas galvodavau: kaip buvo nuostabu! Dabarties akimirkų nejaučiau… Nuėjau netrumpą kelią, išbandžiau daugelį terapijų ir dvasinių praktikų, mokiausi leisti sau jausti dabartį. Ką atradau? Pasirodo, būdami dabarties akimirkoje atrandame ramybę.  Dievas mums niekada neduoda daugiau, negu galime pakelti dabar.  Pastaruosius metus tvirtai einu savuoju keliu ir jaučiu gilėjantį ryšį su savimi, savo intuicija ir vidiniu Mokytoju. Gyvenimo pilnatvė tikriausiai yra tada, kai kiekvieną patyrimą priimi su nuostaba: ką man čia gyvenimas vėl rengia? Prieš imdamasi ko nors naujo, visada užduodu sau klausimą: ar tikrai to noriu? Jei jaučiu pasipriešinimą, mėginu jį patyrinėti, išjausti, suprasti, ar jis rodo kažkokią mano “neperdirbtą” baimę, ar tai, kad einu prieš save? Gyvenimo pilnatvė – santykis ne tik su savimi, bet ir su supančiu pasauliu: žmonėmis, kuriuos myliu, artimaisiais, draugais, klientais, studentais (šypsosi). Kiekvienas jų yra mano mokytojas ir tai nuostabu!
Kaip jūsų gyvenime atsirado gongo ir kitų archajinių instrumentų terapija?
Gong_Bath
Iš pradžių praktikavau dailės ir šokio terapiją, vėliau atsirado garsas. Garso terapija man – giliausia iš visų meno terapijos metodų. Sakralinis gongų, dainuojančių dubenų ir kitų archajinių instrumentų garsas veikia itin gilius mūsų sluoksnius. Man užteko vieno šio garso terapijos patyrimo, kad žinočiau, jog tai mano kelias. Gongas – instrumentas, kurį beveik 6 tūkst. metų naudojo išminčiai, mistikai. Dabar pasaulyje daugėja žmonių, grojančių šiuo bei kitais panašiais instrumentais. Gongas budina, praplečia mūsų sąmonę. Jo garsas itin stipriai “dirba” su mūsų baimėmis. Manau, mūsų baimės saugo vartus į mūsų laisvę. Esu įsitikinusi, kad būtent baimės mus riboja. Mes bijome būti atstumti, todėl neleidžiame sau mylėti, bijome būti vertinami, todėl neleidžiame pasakyti savo tiesos. Gongo garsas “iškelia” įvairias baimes ir padeda jas paleisti.
Klausydamasis gongo, garsą ne tik girdi ausimis, bet vibracijas jauti ir visu kūnu. Atsidūrę garso lauke, gongo skleidžiamas vibracijas jaučia net kurčnebyliai. Šio instrumento galia – magiška. Kai grojame miške, prie gongo atbėga laukiniai gyvūnai, per lietų atskrenda paukščiai…
SAM_4037Alicija, ne kartą lankėtės ir Rytų kraštuose. Ką jums duoda kelionės, kokios įgyjate patirties?
Kelionės mano gyvenime užima itin svarbią vietą, ypač į Indiją ir Nepalą. Tai šalys, turinčios ypač stiprią dvasinę energiją. Indijoje pasikraunu. Kiekviena kelionė yra tarsi “katalizatorius”, kai paleidžiu nesvarbius dalykus, pasikviečiu “naujas kokybes” į savo vidų. Indija – šalis, kurioje neįmanoma laikytis savo stereotipinių įpročių ir požiūrių. Ji išgrynina, išvalo visas “šiukšles”. Ne veltui žmonės ten dažnai suserga. Ten vyksta stiprus apsivalymas, nors dažnai matome tik fizinį reiškinį. Nė vienas negrįžta iš Indijos nepasikeitęs (šypsosi). Tai erdvė, kur meditacija tiesiog įvyksta – net nereikia ypatingų pastangų. Pastarąjį kartą vykdama į Indiją ir Nepalą pasiėmiau savo dvylikametį sūnų. Tikrai daug patyrėme drauge – Varanasyje aplankėme kremavimo vietas, daug šventyklų, buvome Budos nušvitimo ir pirmųjų pamokslų vietose Indijoje, jo gimimo vietoje Nepale, maudėmės su drambliais, plaukėme kanojomis… Dažnai jo klausdavau: kaip jautiesi?  “Kaip ramu”, – atsakydavo kiekvieną kartą. Ir tą ramybę jis atsivežė į Lietuvą – netgi dvylikametis paaugliukas sako, kad kelionė padarė jam didžiausią įspūdį…
O ką jums reiškia pats gyvenimas?
Gyvenimas – tai daina, kai leidžiame sielai išreikšti save, tai šokis su savimi, supančiu pasauliu. Nekeliu sau didelių tikslų, neieškau kiekvieno veiksmo prasmės. Man prasmė yra tiesiog būti, jausti, mylėti, dalintis. Būtent tai suteikia gyvenimui visų nuostabių spalvų. Tačiau matau ir skausmą, ligas…  Matau, bet nevertinu to kaip neigiamo. Sąmoningai nukreipiu mintis į tai, ką norėčiau kurti, į tai, ką turiu ir už ką esu dėkinga. Mokausi gerbti ir kitų žmonių pasirinkimus. Tikiu, kad kiekvienas ateina į šį pasaulį su savo užduotimi ir turi išmokti savo pamokas. Kiekvienas turi tam jėgų ir galių. Mes negalime gyventi už kitą žmogų, negalime atimti iš jo galimybių mokytis iš savo klaidų. Tačiau galime mylėti, dalintis ir gyventi savo gyvenimą taip, tarsi ši diena būtų paskutinė (šypsosi).
Jūratė Bratikienė