„Visi mes esame savo stebuklų autoriai“ – intervju su Alicija, „Moters savaitė“, 2013 m.

2014-11-12

Nepaprastai gili ir įdomi asmenybė, psichologė, psichoterapeutė, psichologijos studijos „Menas būti“ įkūrėja, gongų meistrė Alicija Eiliakas dalijasi savo netradiciniu požiūriu į pasaulį, pataria kaip pamilti save ir praplėsti sustabarėjusį požiūrį, pasakoja, kokius stebuklus žmogui gali padaryti gongų maudynės.

Esate psichologė, psichoterapeutė, studijavote egzistencinę psichologiją (psichoterapiją). Kuo ypatinga ši psichologijos kryptis?

Egzistencinės psichologijos pagrindas – savęs suvokimas šiame pasaulyje. Kaip aš gyvenu ir ką išgyvenu? Studijos tikrai buvo stiprios, dėstė terapeutai, iš kurių buvo ko mokytis. Mano pačios asmenybei tai buvo stipri transformacija. Savo kailiu išbandžiau daugybę asmeninės ir grupinės terapijos formų. Jau tada pamačiau, kad dauguma dėstančių psichoterapeutų turi savo dvasinį kelią ir juo eina. Galbūt ne visi jį afišuoja. Džiaugiuosi, kad studijuodama psichologiją

Maskvoje susipažinau su kūno terapija, mokiausi simbolių dramos. Tai labai įdomūs dalykai. Išbandžiau pačias įvairiausias meno terapijos kryptis – dailės, mandalų, pasakų, dramos. O kai nusprendžiau atidaryti psichoterapijos centrą „Menas būti“, visiškai netikėtai mano gyvenime atsirado ir garso terapija.

Ir taip jūs atradote gongus?
Tuo metu dar nesupratau, kas tai yra, tačiau buvau atvira naujovėms. Pradėjau organizuoti pirmąjį garso terapijos seminarą Baltijos šalyse, buvau girdėjusi apieEuropoje žinomą gongo terapijos specialistą Tomą Čartoryskį. Tad nusprendžiau jį pakviesti. Kai išgirdau gongų skambesį, pajutau jų galią, supratau, kad tai mano kelias. Mane sužavėjo tai, kad gongai gali prasiskverbti į giliausias mūsų kūno ir sielos gelmes. Labai giliai veikia ir mandalų terapija, tačiau garsas kur kas galingesnis.

Ko žmogus gali tikėtis po gongų maudynių sesijos? GFOT1917-001

 

Prieš pradėdama sesiją susirinkusiems sakau, kad pasiimtų tai, ko jiems šiuo metu labiausiai reikia. Kažkam gongų garsai bus kaip atsipalaidavimo sesija nuo streso, darbo, buities; kažkam tai bus meditacija. Gongų maudynių metu galima išmokti būti čia ir dabar. Tiesiog klausytis, nevertinti, negalvoti, kontempliuoti šią akimirką. O kontempliacijos metu mums nutinka pačių gražiausių dalykų – girdime sferų muziką, garsus tarp garsų, gelmes, kurias pasiekdavo senovės išminčiai. Yra žmonių, kurie į gongų maudynes ateina turėdami tam tikrų tikslų. Pavyzdžiui, norėdami išsigydyti tam tikras ligas, kūno ar sielos žaizdas.

Vieno seanso metu pasakojote, kad po gongų terapijos vyksta stebuklai:

dingsta migrena, praeina skausmai…

Mūsų kūno skausmai, ligos – tai mūsų vidinio pasaulio atspindys. Tai – vidiniai skauduliai, pūliniai, jau iškilę į paviršių.

Apie gongų įtaką žmogaus sveikatai galima prirašyti ištisus traktatus, tačiau esmė labai paprasta: gongų garsas – tai visatos garsas, pasiekiantis ne tik fizinį, bet ir energetinį kūną. Šis garsas suderina žmogaus ir visatos virpesius. Klausydamiesi gongų žmonės išlaisvina savo mintis, jausmus, išmoksta paleisti senas nuoskaudas, baimes, senus santykius. Mūsų mintys, jausmai, emocijos energetiniu pavidalu yra ne kas kita kaip garsas – virpesinės struktūros. Kai žmogus išgyvena traumą ar jausmus, kurių šiuo metu negali pakelti, jis išstumia juos giliai į pasąmonę. Energetiniu pavidalu tai – mumyse sustingusios virpesinės struktūros.

Gongai (ir daugelis kitų virpesinių instrumentų) vėl jas išjudina. Po maudynių žmogus tarsi išsilaisvina, lieka švarus ir tyras. Kol nepaleisi sustingusio savyje pykčio, baimių – negalėsi jausti nei džiaugsmo, nei meilės. Žmogaus gyvenime nuolatos vyksta stebuklai. Ir visų tų stebuklų autoriai esame mes patys.

Buvo atvejų, kai po sesijos žmonėms praeidavo artritas, sąnarių skausmai, pagerėdavo klausa. Bet viskas priklauso nuo to, kokiame sąmoningumo lygmenyje esame ir kiek esame pasiruošę keistis.
Jūs mokote žmones ir dainavimo terapijos, paprasčiau kalbant, mokote gydyti save balsu, tiesa?
Neįsivaizduojate, kaip pasikeičia žmonių gyvenimo kokybė, kai jie išlaisvina savo balsą. Išmokęs įsileisti į save garsus, žmogus gali gydytis pats. Seminaruose mes nemokome žmonių dainuoti iš natų, neverčiame atkurti garsų, mes mokome ir skatiname išlaisvinti savo balsą. Visa gamta – vėjas, paukščiai, žvėrys, jūra – tikrai nemoka natų. Tačiau įsiklausykite, kaip darniai viskas aplinkui skamba.
Ar yra žmonių, kuriems gali netikti gongų garsai?

Kartais gongų garsas gali kelti įtampą, gąsdinti – mat jis išlaisvina mumyse giliai slypinčias emocijas. Tai dažniausiai būna tada, kai pripratęs viską kontroliuoti žmogus stengiasi kontroliuoti ir garsą. O garsą reikia paleisti, jo klausytis vidumi.

Kai kuriems reikia laiko, kad pribręstų gongų garsams. Žmonės viską vertina asociatyviai, lygindami. Todėl vienas, klausydamasis gongų, girdės visatos, kosmoso gaudesius, o kitas – lėktuvų, bombonešių garsus.Iš kur tokios asociacijos? Aišku, kad iš vidaus. Vadinasi, šiuo metu jūs dar nesate pasiruošęs paleisti savo gynybinių mechanizmų.

Nerekomenduojame grupinių gongų sesijų sergantiems sunkiomis psichikos ligomis. Žmones gali trikdyti prieblanda, žvakės, keisti garsai. Tad sunkių psichologinių problemų turinčiam ir linkusiam į psichozę žmogui geriau būtų pradėti nuo individualių sesijų su profesionaliu terapeutu. Tiesa, taip pat nerekomenduojame į grupines sesijas ateiti su jaunesniais nei šešerių–septynerių metų vaikais. Tiesiog mažyliai gali trukdyti kitiems grupės dalyviams.

Kaip gongai pakeitė jūsų pačios gyvenimą?

Pirmąjį gongą įsigijau prieš šešerius metus. Atrodo, tiek nedaug laiko praėjo, bet per tą laiką mūsų su vyru gyvenime labai daug dalykų pasikeitė. Galima net suskirstyti gyvenimą iki gongų ir po gongų. Prisimenu, tik mums įsigijus gongą, mokytojas Tomas Čartoryskis pasakė, dabar turime būti pasiruošę pokyčiams, nes gongai – instrumentas, išvalysiantis gyvenimą ir santykius. Ir tai gali būti nelengva. Tai buvo tiesa. Gongai iškėlė į paviršių visas tamsiąsias mūsų ir mūsų santykių savybes. Dabar nebegalime vienaip sakyti, kitaip elgtis. Prasidėjo didžiulis darbas su savo ego. Keitėsi ne tik mūsų santykiai šeimoje, su partneriu, bet ir profesinėje srityje. Viskas vyko tarsi pakopomis. Pirmiausia pradėjome patys groti, vėliau ėmėmės kitus mokyti. Kai pradėjome mokyti kitus, aplinkiniai sakė: ką jūs darote, užsiauginsite konkurentų. Kai pirmą kartą išgirdau tuos žodžius, tikrai pajutau lengvą dūrį: tikrai užsiauginsime! O dėl konkurencijos atsakymas atėjo beveik iš karto: kokia gali būti konkurencija, kai einu savo keliu, kai esi savimi? Be to, žinojau, kodėl mokau kitus: kuo daugiau gongų gros šalyje, tuo geriau ir jai. Tai, ką mes darydavome anksčiau, – rengdavome maudynes įvairiuose miestuose, – dabar daro mūsų mokiniai ir kolegos, o mes galime rengti mokymus, imtis rimtesnių projektų. Aš labai džiaugiuosi ir esu be galo dėkinga, kad į mūsų gyvenimą atėjo daug šviesių žmonių. Štai rugpjūčio 30 d. turėsime klasikinės muzikos koncertą su naujais draugais, klasikinės muzikos meistrais Agne ir Danieliu – „Senamiesčio Misterija“. Koncerte susilies smuiko, kontraboso, kosminis gongų gaudesys, lydimas dainuojančių himalajietiškų ir krištolinių dubenėlių garsų, šamaniškų būgnų, didžeridū, subtilių sansulos, koshi ir fleitų garsų. Dar nežinau, kas ir kaip bus, bet žinau, kad bus gerai. Jaučiu, kad mums atsivėrė visas pasaulis. Sulaukiame daug kvietimų iš įvairių šalių vesti seminarus, mokymus, koncertuoti, daryti bendrus projektus. Galiu drąsiai pasakyti, kad tik išsilaisvinus iš pavydo, tave valdančio ego, atsiveria nauji keliai ir naujos kokybės. Stengiamės su tuo nuolat dirbti (šypsosi).

GFOT2054Moteriai svarbiausia būti mylimai, nes be vyro meilės mes tarsi tos gėlės be vandens – vystame ir nykstame…

Meilė, tiksliau, jos stygius ir yra pagrindinė visos žmonijos problema. Man tenka konsultuoti labai daug klientų, nemokančių savęs mylėti, priimti likimo duoto gyvenimo. Dauguma moterų mano, kad viskas gyvenime pasikeistų, jei tik jos sutiktų mylintį vyrą. Deja, stebuklų nebūna. Už savo laimę kiekvienas esame atsakingas pats. Todėl pirmiausia reikia pamilti save. Save mylinti moteris skleidžia visai kitokius virpesius nei ta, kuri savęs nemyli. Iš mylinčios moters sklinda meilės, lengvumo bei paprastumo energija, ir vyrai tai labai gerai jaučia.

Vasarą atostogaudama Lietuvos pajūryje sąmoningai stebėjau jaunas moteris.

Mane liūdino tai, ką mačiau ir girdėjau… Kodėl lietuvės tokios piktos?

Aš dažnai girdžiu, kad lietuviai užsidarę, pavydūs, pikti ir niekada nesišypso. Tačiau pati negaliu to teigti, nes aplinkui matau puikius žmones. Į mūsų seminarus ateina nuostabūs, nuoširdūs, smalsūs, ieškantys savęs ir savo dvasinio kelio žmonės. Gal

dėl to visada šypsosi. O moterys gal ne tiek piktos, kiek bijančios savo moteriškumo.

Be to, kas yra pyktis? Nieko blogo kartais supykti. Svarbiausia tik laiku paleisti savo pyktį ir baimes. Juk pyktis blokuoja mūsų vidinį pasaulį ir kūrybiškumą. Pastaruoju metu moterys pradėjo burtis į įvairius klubus, grupes, kuriose jos bendrauja, dalijasi savo patirtimi bei išmintimi. Moterys vėl ieško moterų. Ir tai labai gerai. Vienos iš kitų jos gali labai daug ko gauti, išmokti.

Dažnai moteris slegia buitis, rutina…

Ir be reikalo! Labai dažnai moterys per daug užsikrauna ant savo pečių ir visai pamiršta savo poreikius. Daugumos jų nė nežino, nes visą laiką tenkina kitų poreikius. Norint atpažinti ir žinoti savuosius pirmiausia reikia juos išgirsti, pajusti, kas iš tiesų svarbu, tyrinėti savo jausmus, emocijas, stebėti, kas sukelia liūdesį, pyktį, o kas – džiaugsmą ar laimės pojūtį. Manau, kiekviena moteris per parą gali rasti pusvalandį ar valandą, per kurią galėtų nieko nedaryti, o tiesiog būti su savimi ir savo mintimis. Žinau, labai sunku nieko nedaryti. Dažniausiai tai prilyginama tinginystei. Jei sunku nieko nedaryti, tuomet galima rasti hobį, kurio metu siela džiaugtųsi. Jei tik žmogus kažką daro dėl savęs, energija pradeda laisvai tekėti, ir hobis dažniausiai tampa net ir pajamų šaltiniu. Viskas vyksta energetiniame lygmenyje. Jei kas nors gyvenime stringa ar sustoja, vadinasi, kažkur neprateka energija. O ją gali stabdyti mūsų baimės, negatyvios mintys, pasipriešinimas, einantis iš vidaus.

Kas gali padėti išlaisvinti sustingusią energiją?

Svarbiausia išeiti iš aukos vaidmens. Mes dažnai manome, kad būčiau laimingas, jei kitas manęs neskaudintų, neliūdintų ir nepykdytų… Kai priimame atsakomybę, kad tai AŠ SAVE LIŪDINU, AŠ SUPYKSTU, grąžiname sau galias. Tuomet galime transformuoti savo pasaulį.

Ir vis dėlto kokie turėtų būti pirmieji pasikeitimo žingsniai?

Svarbiausia pradėti nuo savęs stebėjimo: ką jaučiu kūne? (Labai rekomenduoju pradėti nuo kūno, nes jame yra visi atsakymai, o kūno pojūtis mums labiausiai prieinamas.)

Ko DABAR noriu? Kokios mintys sukasi mano galvoje DABAR? Kaip jaučiuosi? Nieko nekeičiame, tik stebime ir leidžiame viskam atsitikti. Jei suvokiame neigiamas mintis, kūno pojūčius, emocijas – tiesiog jas apgalvojame, išjaučiame. Ir svarbiausia – su švelnumu sau, nevertinant to, kad taip jaučiamės. Ir kvėpuojame! Tokia praktika turėtų tapti mūsų įpročiu. Kai pradedi gyventi SUVOKDAMAS SAVE, atsiranda pajutimas, kurį pavadinau „jausmas, kad esu sraute“ arba „jausmas, kad plaukiu prieš srautą“. Taigi, ar esate sraute? Gyvenime energija teka įvairiais etapais ir iššūkis galima išmokti juos atskirti – kada galima kažką „paspausti“, veikti, siekti, o kada – atsipalaiduoti ir išlaukti. Žinoma, tai ne taip paprasta. Juk požiūrį, daugumą vidinių programų atsinešame iš vaikystės, šeimos. Tikiu, kad mūsų siela į šį pasaulį ateina jau pasirinkusi savo užduotis. Todėl visi sunkumai ir negandos – tai sielos pamokos. Kai tai suvoki, pasidaro lengviau gyventi. Paimkime paprastą situaciją: kažkas pradeda garsiai rėkti. Kiekvienas esant tokiai situacijai elgsis skirtingai. Vienas išsigąs ir susigūš, kitas taip pat pradės rėkti, dar kitas apsiverks, o kažkas paprasčiausiai nereaguos. Viena situacija, o kiek skirtingų reakcijų, nes mūsų visų patyrimai skirtingi. Aš visada kaip pavyzdį pasakoju savo šeimos istoriją su šunimi.

Papasakokite ją.

Tai labai paprastas pavyzdys, tačiau tai buvo akimirka, kai pamačiau, kaip galima nusimesti nuo savo pečių naštą. Įsigijome didelį ilgaplaukį šunį. Tuo metu mokiausi, buvau labai užsiėmusi ir dar turėjau rūpintis šuns kailiu. Atrodo, menkniekis, bet man tai tikrai kainavo laiko ir pastangų. Be to, dar šuo susirgo kasos nepakankamumu. Turėjau jį slaugyti, valyti, sirgdamas jis nesileido šukuojamas. Išvažiavau į Indiją. Grįžtu ir matau, kad šuns kailis virto veltiniu. Puikiai prisimenu tą akimirką apėmusį beviltiškumą – kaip dabar iššukuoti? Buvo galima migdyti šunį ir tada šukuoti. Man jo pagailo. Tad nusprendžiau nuskusti plikai. Įdomiausia tai, kad, nukirpę jį, visi buvome laimingi. Šuo laimingas, nes atsikratė purvino susivėlusio kailio, dėl kurio jam būdavo karšta. Visi vėl pradėjo jį glostyti, mylėti. O aš asmeniškai pajutau tokį palengvėjimą, lyg būčiau atsikračiusi didžiulės naštos. Įdomu dar ir tai, kad vaikai didžiąja dalimi perėmė šuns priežiūrą, man tebeliko džiaugtis šuneliu.

Ką noriu šiuo pavyzdžiu pasakyti? Kartais reikia tiesiog atsikratyti nereikalingų dalykų. Jūs pagalvokite, kiek mes, moterys, darome nereikalingų dalykų.

Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui, nuolatinis maisto ruošimas ir įkyrus tūpčiojimas apie šeimynykščius klausiant, ar pavalgė. Man labai daug naudos davė neseniai Lietuvoje viešėjusio žaliavalgio Viktoro Kulvinsko seminaras. Daug informacijos, kuria jis dalijosi, aš žinojau ir jaučiau, tačiau po seminaro tarsi atsirišo rankos ir atsivėrė akys – iš tiesų nereikia vaikų tiek maitinti. Suvalgė pomidorą, agurką, obuoliuką ar bananą, ir gerai. Tai juk irgi maistas. Anksčiau grįždavau vakare po darbo, paklausiu sūnaus, ką valgė, sako obuolį, bananą, ir aš imuosi už galvos – vaikas alkanas! Pykstu ant vyro, kad nepamaitino vaiko, puolu gaminti. O dabar suprantu, kad jis sotus ir netgi labai teisingai pavalgė. Moterys be galo daug laiko, kurį galėtų skirti sau, praleidžia virtuvėje.

O kiek jūs šiuo metu praleidžiate laiko virtuvėje?

Į maistą pradėjome žiūrėti kur kas paprasčiau nei anksčiau. Išbandėme žaliavalgystę, daug gerų dalykų iš jos pasiėmėme, tačiau supratome, kad tai ne mums. Mes esame gurmanai. Mėgstame italų virtuvę, keptas daržoves. Pamėgome žaliuosius kokteilius, salotas. Šiuo metu tikrai negaminu tris kartus per dieną.

Alicija, kaip nesupainioti meilės sau ir egoizmo?

Tarp jų iš tiesų be galo plonytė riba. Ar rūpintis savo poreikiais, netrukdant ir nepiktnaudžiaujant kitais, yra egoizmas? Nemanau. Ir net toks drastiškas poelgis kaip skyrybos ne visada gali būti egoistiškas poelgis. Jeigu vienas iš sutuoktinių yra labai nelaimingas ir nusprendžia skirtis – ar jis egoistas? Daugeliui gali atrodyti, kad taip, nes išsiskyrė ir įskaudino kitą. Kita vertus – kodėl jis turi kentėti, pats save skaudinti? Santykius kuria du žmonės. Jei

vienas nelaimingas, ir kitas toks bus.

Jūs pati su savo vyru gyvenate dvidešimt penkerius metus. Kaip jums pavyko šitiek metų išsaugoti santuoką? GFOT2046

Per tuos metus visko buvo! Po šitiek kartu pragyventų metų galiu pasakyti, kad sunkiau keistis gyvenant su tuo pačiu partneriu nei nauju. Kai visą laiką esi toje pačioje terpėje, kai tave žino ir pažįsta – labai sunku įtikinti kitus, kad tu kitokia. Pažįstu daug žmonių, kurie, pasikeitę, pradėję eiti dvasiniu keliu ir tapę mokytojais, atsiskyrė ir atsiribojo nuo visų savo pažįstamų, senos aplinkos. Labai sudėtinga būti savimi, perėjus į naują lygmenį. Ypač kai kiti lieka senos kokybės.

Bet mes juk turime teisę keistis, tiesa?

Žinoma, kad turime. Ir net privalome keistis. Ir kitus galime užkrėsti savo pasikeitimais.

Autorė: Svajūnė Marcinkevičienė
„Moters savaitė“, 2013 m.
Nuotraukos: Greta Skaraitienė